Ir taip,ji žino,kad savo paveiksle padaugino rausvos spalvos.ji žino,kad berniukas jos nemylės.ji bando pralaužti ledus,nors vargu ar kas iš to išeis.bet ji bando.bando būti šalia jo.ji laiminga bent tiek,kad būna šalia jo,kad jie laksto kartu prie jos gėlių darželio.viskas kaip melodramoje.jauna,žavi meilė.bet tai ilgai netrunka.juk ir pasakos pasibaigia ne visada gražiai.berniukas ją pastumia ir sako: -”aš tavęs nekenčiu”.mergaitė verkia.klykia iš skausmo,jai skauda širdį.ji nebemato ryškių gėlių pievose,nebemato darželio.nenormalūs balsai ją kankina.ji nežino ką daryti.tik verkia.berniukui ji neįdomi.akivaizdžiai.ji dingsta į blankią vietą.berniukas pasimeta.nežino ką daryti.ieško jos.miško tankmėje ją suranda.mergaitė žino,kad be jo negali,žino,kad jis vertas nuodėmės.ji žino,ji nori.nori JO.nieko kito tik JO.jis sako: -”šis kelias per daug blankus,nuspalvink mūsų jausmus,kad grįžtume namo,prašau.” Ji kartoja jo vardą.jis kartoja jos vardą.jie grįžta.grįžta prie gėlių darželio.berniukas atsiprašo mergaitės.rausvas pasaulis.naivi mergaitė bėganti per pievas,mylinti savimi pasitikintį berniuką…
Ji buvo tokia ir bus. Maža mergaitė, pasiklydusi svajonėse. Diena keičia naktį. Naktis keičia dieną. Saulė kyla ir leidžiasi, o ji bėga… Bėga per gyvenimą, per svajones, per pievą…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą